Ar lengva tapti laimingu?
 "Laimė" - banaloka frazė, sveikindami mes visuomet
linkime žmogui laimės, bet juk kiekvienas savaip suvokia šį žodį. Kažkam
laimė reiškia būti sočiam ir neskaičiuoti centų piniginėje, kitam
reiškia būti pažangiam ir visuomenės pripažintam žmogui ar gražiai ir
madingai apsirengusiam, tik tada jis ar ji jaučiasi laimingi. Vienas
nori būti sveikas, kitas siekia būti išgirstas ir suprastas. Galima būtų
ir toliau vardinti skirtingas laimės sampratas. Ar reikia? Mes vis tiek
nerasime vieno laimės įvardijimo, nes mes tokie vienodi ir kartu tokie
skirtingi, tad kiekvienas supranta gyvenimą savaip.
Mums visuomet kažko trūksta, mes įsivaizduojame, kas būtų, jei turėtume
tiek pinigų, kiek turi mūsų viršininkas, ar turėtume tokį patį vyrą ar
žmoną, kaip turi mūsų draugas ar draugė. Gal mes tada taptume visiškai
laimingi? Ar taip yra iš tikrųjų? Tai tik matoma laimė.
Iš mano bendravimo su žmonėmis patirties matyti, kad nėra visiškai
laimingų žmonių, jie negali egzistuoti iš principo, tai prieštarautų
pasaulio sandaros įstatymams. Mums visiems vis kažko trūksta, visuomet
yra tai, ko žmogus karštai trokšta. Kai nėra problemų, nėra ir noro jas
spręsti, vadinasi, nėra stimulo kažką pažinti ar keistis. Visiems
pažįstama frazė: pasikeisk ir pasaulis aplink tave taip pat pasikeis.
Ar bandėme keistis? Gal verta nukreipti dėmesį į kitą pusę, pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis.
Kaip malonu džiaugtis smulkmenomis, - deja, mes visada pamirštame, kad
aplinkui yra ne tik tūkstančiai žmonių, kurie gyvena laimingiau už mus,
bet milijonai daug nelaimingesnių. Kodėl nepasidžiaugus tuo, ką turime?
Štai patekėjo saulė, kutena jūsų užsimiegojusį veidą savo šiltais
spinduliais,- gal tai dingstis nusišypsoti ir pasidžiaugti?! Bent jau
tuo, kad jūs galite ne tik justi saulę, bet ir ją matyti. Kiek žmonių
negali to jausti, bet gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Tai kam mums
liūdėti? Jums nusišypsojo nepažįstamasis, pakvietė i svečius, pamatėte
vaivorykštę danguje- kiek priežasčių būti laimingam. Pasidžiaukite ir
padėkokite už tai. Kam? Sau, nes jūs tai pamatėte ir tuo pasidžiaugėte.
Džiaukitės tuo, kad jūs sveiki, ar siekiate būti sveiki, tai tiek daug,
bet dažnai mes nevertiname to, ką turime. Sveikata yra tai, kas mums
brangiausia, bet taip dažnai ja sumokame už savo ambicijas, pinigus,
išradimus. Vertinkim savo ir kitų sveikatą ir džiaukimės tuo, kad mes
daug galime. Juk niekas nežino, kas bus rytoj, visko gali nutikti ir
nebūtinai gerų ir malonių dalykų. Kai prarandi gebėjimą matyti ar
vaikščioti, supranti, kokį turtą turėjai ir kaip jo nebranginai. Kartais
nutinka taip, kad šėlsmo ir begalinio pasitikėjimo savimi minutė gali
lemti tokias pasekmes, kurios privers žmogų pakeisti savo pasitikėjimą
ir išdidumą į žmogiškumą ir gerumą. Ir žmogus, paveiktas fizinės
negalios, kartais pradeda suprasti, kad gyveno kažkaip ne taip ir bandys
viską pradėti iš naujo, deja, tam gali neužtekti jėgų.
Kitas pavyzdys, jūs nelaimingai įsimylėjote, ar tai dingstis džiaugtis,
paklausite manęs? O kodėl gi ne? Milijonai žmonių gyvena tarp mūsų ir
niekada gyvenime nejautė tokių jausmų, jie nežino tos būsenos, o jūs
jaučiate, kaip plaka jūsų širdis, kaip spindi jūsų akys. Todėl, jei net
žmogus ir neatsakė jums tuo pačiu, bet jis savo buvimu padovanojo jums
daug malonių jausmų, tai gali būti jūsų džiaugsmo ir dėkingumo
priežastis todėl, kad jis gyvena jūsų širdyje. Juk daugelio širdys
tuščios. Ten negyvena meilė.
Taip, mes visi esame egoistai, mes norime didelės meilės, stiprios
draugystės, didelių išradimų, kad mus mylėtų ir puoselėtų. Už tai mes
taip pat norėtume suteikti tokių pačių jausmų, ar tik juos priimti ir
mėgautis?! Ar tai teisinga? Ar taip svarbu bandyti išsaugoti irstančią
šeimą, - gal geriau leisti vienas kitam išmėginti laimę dar kartą. Jei
galų gale vienas iš mūsų taps laimingas, ar dėl to nevertėtų stengtis?
Jei jūs tikrai mylite žmogų, tai džiaukitės jo laime, o jei
nesidžiaugsite, vadinasi, jo niekada ir nemylėjote. Beje, niekas
nežino, ko galima tikėtis iš išsiskyrimo, gal jūsų laukia kitas žmogus,
toks, apie kurį jūs net nedrįsote pagalvoti? Gali atsitikti taip, kad
jūs dar tarsite ačiū jus palikusiam žmogui už galimybę sutikti savo
antrąją pusę.
Kai sieloje nyku, pasistenkite mintis kreipti į džiugias gyvenimo
smulkmenas. Leiskite užgyti žaizdoms. Nesiblaškykite. Nesiekite meilės
bet kokia kaina, nesižeminkite. Dėl netekčių mes jaučiame tuštumą, bet
neužsisklęskite savo nelaimėse. Panirkite į kasdienes problemas. Kai ant
širdies guli akmuo, sunku tai padaryti, bet laikas gydo. Palikite
ramybėje praeitį, pradėkite viską iš naujo ir pasipildykite naujų jėgų.
Reikia tik pasukti iš įprasto kelio ir prieš jus - naujas gamtovaizdis.
Naujame kelyje galbūt jūs patirsite netikėtų sunkumų, kartais dvejosite
ir net bijosite, bet gali būti ir malonių staigmenų. Kelio vingis ir
visas pasaulis prie jūsų kojų. Kiekviename žingsnyje jūsų laukia kažkas
naujo. Kokia šventė akiai ir ausims, lytėjimui ir skoniui! Jūs
pasirenkate naują kelią ir jums negaila dėl to. Tai – gyvenimas, ir tik
taip galima pajusti laimę. Žinoma, ne visada šalia yra draugų, kurie
padėtų jums reikiamu momentu. Net tuo atveju, jei jūs einate vienas per
dykumą ar vienas kovojate su audra Pietų Atlanto jūroje, draugai
mintimis su jumis ir linki jums sėkmės.
Mes juk džiaugiamės mūsų draugų laime, vadinasi, ir jie tikisi, kad jūs
rasite savąją. Jei turite draugą, jau galite galvoti, jog esate
laimingas žmogus. Jei taip ir nėra, tai niekad nevėlu rasti draugų. Jais
gali tapti kas tik nori: tėvai, broliai, seserys, kolegos,
atsitiktiniai pažįstami. Juk atsitiktinumų mūsų pasaulyje nebūna. Taip
sukurtas pasaulis, o mes - jo dalelės. Mes sudedam į savo aplinką tai,
kas vyksta mumyse - jausmuose ir dvasioje. Kiekvienas iš mūsų stengiasi
išsaugoti savo individualumą, nepakartojamumą; kiekvienas iš mūsų nori
išsiskirti iš kitų žmonių ir gamtoje taip pat. Kad ir kaip mes
stengtumėmės neprarasti individualumo, vis tiek liekame gyvojo pasaulio
dalis, visatos dalelė, - ir su tuo turime susitaikyti. Mes glaudžiai
susiję ne tik su mūsų partneriais ir mylimaisiais, bet ir su visu
pasauliu, visomis vibracijomis ir energijomis, esančiomis aplink mus,
t.y. su tuo, ką tyrinėja fengšui.
Manęs dažnai klausia, ar gali žmogus būti pažangus ir laimingas be
fengšui? Aš visuomet atsakau, kad gali. Tai tik atima daugiau energijos
ir jėgų. Vaizdžiai galima būtų pasakyti: įsivaizduokite, kad laikote
pripūstą oro balioną po vandeniu ir pagal fizikos dėsnius vanduo stumia
jį į paviršių. Kol jums užteks jėgų, galėsite valdyti situaciją, viskas
bus gerai, bet jei jūs atsipalaiduosite, balionas ištrūks iš rankų ir
liksite be baliono ir jėgų. Ar jūs to norite? Į šį klausimą kiekvienas
atsako pats.
Kiekvienas iš mūsų kiekvieną sekundę ką nors renkasi - ko nori pasiekti
gyvenime ir ką jis pasirengęs dėl to padaryti. Niekas negali žmogaus
sustabdyti, jei jis tikrai nori ko nors pasiekti.
Ir galiausiai norėčiau jums papasakoti seną legendą.
Labai seniai gyveno Dzen meistras, kuris visuomet rasdavo atsakymą į
mokinių klausimus. Vienas mokinys labai norėjo paklausti, ko mokytojas
nežinotų. Jis ilgai mąstė, štai vieną gražų rytą ėjo į mokyklą ir
tiesiai jam į rankas įkrito paukščiukas iš lizdo. Mokinys norėjo įdėti
atgal paukštelį į lizdą, bet to nepadarė, gudriai nusišypsojo ir nubėgo į
mokyklą. Ten rado meistrą ir paklausė: „Gerbiamas mokytojau, ar galite
pasakyti: paukščiukas mano rankose gyvas ar miręs?“
Berniukas šypsojosi, jis galvojo, kad meistras negalės atsakyti į jo
klausimą, bet meistras pasakė: „Mano mielas mokiny, jei aš atsakysiu,
kad paukščiukas gyvas, tai tu suspausi kumštį ir paukštelis mirs, o mano
atsakymas bus neteisingas. Antra vertus, jei aš pasakysiu, kad
paukštelis miręs, tu paleisi jį ir jis nuskris, - aš vėl būsiu neteisus.
Dėl to nėra nei teisingo, nei neteisingo atsakymo į tavo klausimą- tu
turi pasirinkti.“
Taip, renkamės mes ir mes atsakome už tai, ką darome. Ar būsite laimingi, ar ne- turite pasirinkti patys!
Autorė Jelena Žurbenko
|
FSsprendimai@yahoo.com